Meilės miestas Paryžius arba kas patinka vyrams. Atsiprašau, moterims.

“Midnight in Paris“

„Midnight ir Paris“. Kas nematė – labai rekomenduoju. Nepakartojamasis Woody Allen‘as, kaip ir kiekvieną kartą – stebina. Maloniai stebina. Tiesiog – apie Paryžių. Turbūt vienas keisčiausių, bet kartu ir fainiausių matytų filmų. Ech, Paryžius…kaip galima jo nemylėti. Kas įdomiausia, kad stebuklingu būdu sugebėjau jo neįsimylėti per tris savo viešnagės Paryžiuje dienas. Bet, kad ir kaip banaliai tai beskambėtų, būdamas Paryžiuje tiesiog jauti, kaip miestas alsuoja meile… Ar tai būtų Eifelio bokštas, kurį matai pro viešbučio langą, kai nesimiega, ar būnant prie paties Eifelio, ar Avenue des Champs-Élysées. Daugybė žmonių, geriančių vyną Senos krantinėje, šokančių. Be proto skanus maistas ar žymiosios „apsipirkimų“ gatvės… Kaip moteris gali nemylėti Paryžiaus, kai čia užgimė tiek jos mylimų dizainerių. Ir kaip vyras gali nemylėti moters, kuri savo seksualumui pabrėžti vadovaujasi pačios Coco Chanel „taisyklėmis“…

Coco Chanel

Paryžius. Teko pabuvoti jame nei daug, nei mažai – tris dienas. Sugebėjau neįsimylėti. Nei paties miesto, nei kokios žavios prancūzaitės. Nors, galiu drąsiai teigti, jog prancūzė, kalbanti angliškai (o tai yra su stipriu prancūzišku akcentu) yra vienas iš seksualiausių dalykų…

Vakarėlis Versalio rūmuose – štai apie ką galvoju. Tačiau tai nebūtina – Paryžius turi begalę nuostabių vietų – jaukių kavinių, nedidelių, itin paryžietiškų muzikos barų ar klubų, aistra ir šokiu pulsuojantį „Moulin Rouge“, ar kiek kitokia meile ir kitokia aistra atsiduodančią (!) Pigalle Place…

Paryžius, kaip turbūt ir kiekvienas pasaulio miestas – kiekvienam kitoks. Niekas, žinoma, neatims nors ir banaliai skambančios „meilės miesto“ etiketės. Paryžių, kaip ir kokią Veneciją, reikia pajausti. Galbūt – net pagyventi jame. Aš norėčiau. Galbūt – vasarą, galbūt – ne vienas… 🙂

Iki greit,

T.

(ne) Seksualūs lietuviški (copy/paste) ypatumai

Skiriama reklamščikams ir jiems prijaučiantiems. Iš tiesų pradėjau rašyti, supratau, kad tekstas gausis ilgas ir taip pat supratau, kad paveiksliukai, ko gero, pasakys viską. Taigi – yra toks projektas – “Made in Shoreditch“*, kurio iniciatoriai – du lietuvaičiai bičai Tomas ir Giedrius.

*Shoreditch – trendy Londono rajonas

“Made in Shoreditch“

Projektas “Made in Shoreditch“ turi gražų sub-projektą – “Why I Love Shoreditch“

Visa tai, t.y. “Made in Shoreditch“ – po jų pirmtakų, “Made Local™“ vėliava (frančizė, whatsoever)

“Made in Palo Alto“ leidžia nedidelius, įdomius žurnaliukus, kokius planuoja ir “Made in Shoreditch“

Ok, turbūt laikas papasakoti – apie ką gi aš čia! Taigi – jūsų dėmesiui – lietuviškas viso to atitikmuo – projektai “Made in Vilnius“, Made in Klaipeda“, “Made in Kaunas“. Jau nekalbant apie “I Love Vilnius“ 🙂

“Made in Vilnius“

Pamatęs šiuos projektus Lietuvos padangėje aš nesiparindamas parašiau Tomui, vienam iš “Made in Shoreditch“ įkūrėjų – “ką, pasistūmėjot į Lietuvą?“. Įdomiausia, kad atsakymas buvo: “Ne“. Gal čia tik man vienam, bet nu neįdomu, kai taip yra, ne?

P.s. ir tikrai labai atsiprašau iš anksto “Made in Vilnius“ sumanytojų, jei tai yra įgyvendinama pagal “Made Local™“ frančizę 🙂

Londonas – trumpai ir aiškiai. Ir nuoširdžiai.

Londonas man atsiduoda… Ne, ne kaip moteris. Jis man atsiduoda greičiu, veržlumu, šiokiu tokiu skubėjimu, vyrais itin gerai sukirptais kostiumais, itin baltomis apykaklėmis, didžiuliais, tačiau jaukiais parkais, pietumis ant žolės, ant grindinio… Dviračiais, akmenimims grįstu grindiniu, kavos išsinešti puodeliais, mada, arabėmis, lietuviškai, lenkiškai (o taip pat dar dešimtimis kitų kalbų) kalbančiais žmonėmis…
Kai kas nors nuoširdžiai (būtent – nuoširdžiai) klausia:
– Tai kaip tau Londonas?
Taip pat nuoširdžiai atsakau:
– Londonas niekuomet nebuvo mano miestas.
Tada, kiek pagalvojęs, priduriu:
– Amsterdamas – taip. Galėtų būti mano miestas. Ir nors tepabuvau jame pusantros dienos, spėjau įsimylėti. Bet, vėlgi, negaliu daug pasakyti apie miestą, kuriame neteko gyventi, dirbti. Galų gale – linksmintis. Pasivaikščiojau po miestą su gidu, kuris papasakojo nemažai istorijos, aplankiau žymųjį coffee shop‘ą, kuriame buvo filmuojamas Oušeno kažkeliktukas, pasivaikščiojau po raudonųjų žibintų kvartalą…

Dampkring – coffee shop‘as, kuriame buvo filmuojamas “Oušeno dvyliktukas“

Taigi – Londonas. Kiekvienam, ir kievienai, jis visiškai kitoks. Vienų mylimas, kitų – nelabai. Vienoks jis penkiolika metų jame pragyvenusiam ir dabar Lietuvoje siautėjančiam (gerąja prasme) Andriui Užkalniui, kitoks – kūrybinėse indutrijose dirbusiai Monikai Katkutei, kuri savo grįžimą iš Londono į Lietuvą išamiai aprašė net trijuose straipsniuose.

Svajokime, įsimylėkime bent vieną pasaulio miestą (mano sąraše: Amsterdamas, Venecija), pamilkime, pamėkime ar paskanaukime, bent vieną pasaulio virtuvę (ne lietuviškame restorane, o iš tikrųjų)… To linkiu!

Venecija – kaip galima neįsimylėti tokio grožio?

Restoranų tradicijos – iš Niujorko į Londoną

„Keliauja“ ne tik restoranų tradicijos, bet ir kitos, pačios įvairiausios idėjos – iš Niujorko į Londoną. Bet šį kart – būtent apie restoranų „sceną“. Restaurant scene. Čia kad aiškiau būtų.

“La Bodega Negra Cafe“, London, Soho

Pastaruoju metu pastebima tendencija – nemažai Niujorke sėkmingai gyvuojančių restoranų atidaro savo padalinius Londone.
Legendinis „Balthazar“ ar „ant bangos“ esantis „La Esquina“ – tik keletas iš vardų, kurie jau ruošiasi kelionei į Londoną. Juokaujant netgi sakoma, kad, nesvarbu ką valgai – burgerį ar steiką, street food ar ką kitką – gali būti tikras – Niujorkiečiai tai skanavo pirmieji.
Vienas tokių naujų „atidarymų“ – „La Bodega Negra“, Soho. Ir tai tik vienas pavyzdžių. Kalbama, jog per artimiausius 12 mėnesių, įvairūs Niujorko konceptai atras savo rezidencijas Didžiosios Britanijos sostinėje…

“Balthazar“, NY

Gal kas pasidalintų savo įžvalgomis? Apie Niujorką, Londoną, Vilnių…

Glamūras. Kas tai ir su kuo valgoma.

Kaip ir viskas Lietuvoje – vieniems, turbūt, šis žodis, apibūdinimas patinka, na, o kiti jį keiksnoja. Nieko keisto. Straipsnyje “Glamūras ir biudžetas“ netgi mūsų šalies prezidentė, Dalia Grybauskaitė, vadinama “glamūriška“. Kaip atrodyti “glamūriškai“ suknelės ieškant dėvėtų drabužių parduotuvėje kartą demonstravo net pati Vienos pokylio ambasadorė Inga Budrienė. Sveikintina.

Inga Budrienė

Šių laikų viena iš “glamūro“ karalienių yra įvardijama Paris Hilton… Tačiau turbūt niekas nesiginčys, jog tikrosios “glamūrines“ damos yra Marilyn Monroe ar Monica Bellucci…

Marilyn Monroe

Radau štai tokį vieną iš pasakojimų apie “glamūrą“.

“Pasaulis, rodos, pasidalijęs į tai, kas “glamūriška“, ir kas – ne. Brangus spindesys ir “išlaižytas“ grožis, dekoratyvumas ir išorinė tobulybė – taip bandoma apibūdinti naująją popkultūros tendenciją – “glamūrą“.

Žodis “glamūras“ atsirado viduramžiais nuo “grammar“, reiškiančio “gramatiką“, “knygą“, jis ne tik rodė įvairius išsimokslinimo pasireiškimus, bet ir okultines praktikas. Taigi senovės škotai žodį “glamour“ ėmė vartoti burtų, kerų reikšme. Kodėl – tiesiog klaidingai tardami svetimą jiems žodį “grammar“. Na, o dabartinėje visuomenėje “glamūras“ įsigali kaip prabanga, prašmatnumas, žvilgesys, prabangus gyvenimas, popkultūrinis spindesys, aukšto lygio kičas.

Kultinis rusų rašytojas Viktoras Pelevinas savo kūrinyje “Empire V“ rašo, kad “glamūras“ tai – maskuotė, kuri reikalinga tam, kad pakeltum savo socialinį statusą kitų akyse, kad aplinkiniai galvotų, jog šis žmogus valdo neišsenkamą pinigų šaltinį. “Glamūriško“ mąstymo žmogus yra tokia būtybė, kuris vartojimo aktą laiko pasiekimu.“ Siaurąja prasme žodis “glamūras“ pirmiausia naudojamas mados srityje (drabužiai, kosmetika), plačiąja – gyvenimo stiliui, laisvalaikiui apibūdinti. “Glamūriškais“ dažniausiai vadinami gyvenimo ir mados standartai, reklamuoji elitiniuose žurnaluose. Paprastai “glamūriškos“ būna moterys ir VIP vakarėliai.“

Monica Bellucci

Glamūras madoje. Ir žurnalų viršeliuose.

“Portrete viskas ištrinta ir retušuota: raukšlelės, nelygumai, poros. Absoliučiai švarus veidas. Taip ir atsiranda “glamūriškas“ žurnalo viršelis, į kurio heroję visi nori būti panašūs, tačiau niekas nėra panašus ir nebus, netgi tas supermodelis, kuris jame nufotografuotas. Susidaro įspūdis, kad paskutiniu metu žmonija turi globalinį tikslą visas tas raukšleles bei nelygumus pašalinti iš modelių veidų, bet ir iš viso kito – politikos, istorijos, kultūros. Viskas paklūsta vieninteliam siekiui – nepersitempti, gyventi smagiai, o jei nepavyksta, tai bent sudaryti tokį įspūdį.

Vanessa Paradis

Kas yra “glamūras“ bandė atsakyti Maskvoje vykusios parodos organizatoriai. Ekspozicijoje – pačių madingiausių rusų dailininkų – saldaus gyvenimo iliustratorių ir jų priešininkų – darbai. Visas “glamūro“ grožis ir visas jo siaubas – vienoje parodoje: portretai blizgučiuose, rėmai iš kailio ir koliažas su reklaminiais šūkiais.

Kūrėjas Vldimiras Bordo dirbo stilistu madinguose žurnaluose, vėliau siuvo sukneles visuomenės elito liūtėms ir, kaip pats prisipažįsta, dažnai ir ilgai diskutuodavo apie “glamūrą“. “Aš priėjau prie tokios išvados, kad pasaulyje nėra nieko geriau už briliantą“, – sako jis.

O fotodailininkui Aleksandrui Tiagnui-Riadno Lenino biustai daug geresnis dalykėlis nei bet koks briliantas. Vadu jis susidomėjo dar 1986 metais, kai Jakutske ant namo pamatė lentelę su užrašu “V. I. Lenino prospektas“. Tuomet vieną po kito ėmė filmuoti visus Lenino paminklus. Aleksandras prisiminė, kad angliškai “glamūras“ reiškia “burtus“ arba “kerus“, ir dabar tvirtina: proletariato vadas – iš tikrųjų “glamūriškas“ personažas. “Viskas, kas tarybiniais laikais buvo susiję su Lenino tematika, tai taip pat buvo šioks toks šamanizmas, tų laikų “glamūras“, – mano fotodailininkas.

Vieniems “glamūras“ – šiuolaikinės visuomenės ideologija, kitiems – tuštuma ir miražas. “Glamūro“ diskursas aprašomas knygose, disertacijose, dėl jo ginčijamasi rimtuose žurnaluose, o dabar dar ir skiriamos jam parodas.

Po “glamūro“ atsiradimo Rusijoje kaipmat pasirodė ir “antiglamūras“. Ekspozicijos rengėjų manymu, tai tyčiojimasis iš visko, kas “glamūriška“. Tačiau vienas dalykas šias priešpriešas jungia: visa, kas vienaip ar kitaip susiję su “glamūru“, yra gerai parduodama…“

Ką manote?

Nuoroda į visą straipsnį čia. Ir tai dar ne viskas – bus daugiau 🙂 Glamūriškai – iki.

Apie Astą Valentaitę. Ir ne tik.

Apie Astą Valentaitę. Ir ne tik. Dar ir apie  Olivia Palermo. – O kas ta tokia?! – girdžiu rėkiant pasipiktinusių “Lietuvos ryto“, “Delfii“ ir kitų naujienų portalų komentarų džiunglėse užsislėpusių, neplautais plaukais, spuoguotų ir gyvenimu nepatenkintų komentatorių! Turbūt vienas Dievas, tiksliau Andrius Užkalnis, težino kas ana tokia. Nors gal ir tas nežino 🙂

Sakysite o kuo gi čia susiję šios dvi personos? Papasakosiu apie tai. Lietuvoje pastarąjį dešimtmetį (na gerai, gal kiek mažiau) vis netylant kalboms ir klausimams, kuo gi ji, vadinamoji aukštuomenės (na taip, kokia šalis, tokia ir aukštuomenė, neburnokit) dama, ex-žmona, stilistė, modelis…užsiima. Daugelį tų pačių, jau minėtųjų komentatorių kamuojantis klausimas. O štai apie panašią užsienio personą, i.e. Olivia Palermo, atradau parašyta paprastai: “What does she actually do? Well, she gets dressed in the morning and that is enough when you are this thin and this famous.“

Asta Valentaitė

Olivia Palermo

Daugiau apie Olivia Palermo: http://www.oliviapalermo.com

Vietos. Ir veidai.

Užsienyje populiaru. Lietuvoje – nelabai. Mėgstu vartyti įvairiausių užsienio portalų, blog’ų puslapius, pasakojančius apie visokiausius, kartais įmantriausius, kartais – ir paprasčiausius, tačiau tuo ir patrauklius, ofisus, studijas, agentūras… Kartais – ir apie žmones, dirbančius, ar gyvenančius, tose erdvėse. Gavęs “Media House“ pranešimą, kuriame – ir ofisas, ir naujoji jo darbuotoja, nusprendžiau, jog noriu apie tai parašyti. O ir parodyti.

Nuotraukoje matomos merginos ir bagažas įspūdingas: delfi.lt, 5braskes.lt, klubas.lt. Tikrai kad “Let’s rock’n’roll!“

Netolimoje ateityje paskelbsiu daugiau įdomių vietų bei veidų. Ne tik Niujorke ar Londone tenka tokių matyti – ne ką mažiau įdomybių ir Lietuvoje.

 

Ne apie “Snorą“. Apie Lietuvą. Ir Editą Vilkevičiūtę.

Ne apie banką „Snoras“. Apie Lietuvą. Kas keisčiausia – apie Lietuvą, ir netgi labai teigimai, rašo užsienio spauda. „She‘s Lithuanian!” – plyšauja populiarusis „Shortlist“. Ačiū Editai Vilkevičiūtei. Kad prezidentė jai už tai padėkos abejoju (moteriškas pavydas šioje vietoje, manau, gali pakišti koją), tačiau ta padėka jai, ko gero, ne itin ir reikalinga. Bet straispnelį skaityti smagu. Vieni perliukai… „Lithuania has given the world much“, „Vilnius is quite a town“, „She‘s hot and in pants“. Again, that‘s my view. And what‘s yours?

Geriausia Lietuvos roko grupė – emigruoja?

Žymiuosiuose, garsiuosiuose bei (pakankamai) skandalinguose M.A.M.A. muzikos apdovanojimuose geriausia Lietuvos roko grupe pripažinti „Freaks on floor“…iškeliauja? Ar emigruoja, ar tik trumpam? Tokie tad klausimai kilo, kuomet perskaičiau apie planuojamą jų koncertą Londone.

Ir iš tiesų – daug triukšmo sukėlę – M.A.M.A. apdovanojimai. „Kotraversiški, naujai atgimę, muzikalūs ir įvairiaspalviai Lietuvos muzikos apdovanojimai  M.A.M.A. prasidėjo su trenksmu.“ Kaip kad tai įvertino „Zebra“.

Neabejotinai beveik vienvaldžiu apdovanojimų „lyderiu“ Sel‘as išliko iki pat galo. Šaunuolis. (o taip, dabar laukiu didžiulės pasipiktinimo bangos, neva „koks jis tau šaunuolis!”) Organizatoriai, vienok, galėtų pagalvoti kad ir apie nedidelę kompensaciją už Egidijaus Dragūno PR‘o paslaugas 🙂 O nepabijoti net paties Juozo – tikrai drąsu tokioje šalelėje, kaip Lietuva. Bet ne apie tai.

Šaunu, kad ką tik apdovanojimą Lietuvoje gavę rokeriai jau visai netrukus rokenrolins ir Londono publiką. Lietuvius ir ne lietuvius. Lietuvaites ir ne tik. Juk turbūt ne veltui – „Hello, girls“. O man patinka pasakymas apie tai, kokia gi ta jų muzika: funk, jazz, hip hop ir rock muzikos kokteilis (šioje vietoje pasidaro įdomu – alkoholinis ar pieniškas? – aut.) arba, kaip kad anksčiau yra deklaravusi trijulė – alternative party always.

Beje, kas tai: Leon Somov & Lady Gaga?

Jei dar nespaudėte, ir įdomu, daugiau apie “Freaks on floor“ pasirodymą Londone čia: http://www.facebook.com/events/297627333608326/

Iki kitų malonių susitikimų.

Apie blog‘us, blogger‘ius ir kita. Apie žiniasklaidą.

“Mes ne žiniasklaidos priemonė, o kaip tik tą ir darom – interpretuojam. Kaip norim. O labiausiai nervina tie, kurie komentuodami nuduoda kažką žinantys, bet taip nieko ir nepasakantys. Jei toks žinovas – rašyk ką žinai, o nesilaužyk. Tam šitas blogas ir yra.“ Taip sako “Dansu“ ir aš jiems pritariu. Nuo to ir pradėkime. Nuo lietuviškojo gyvenimo interpretacijų. Kurios – jau netrukus.